2010-06-10

„Jei mes patys neapginsime savo vaikų ir jais nepasirūpinsime, niekas kitas to už mus nepadarys. Tai – kiekvieno mūsų šventa pareiga“, – įsitikinusi Lietuvai atstovaujanti Europos Parlamento narė, buvusi socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė. 

Birželio 1-ąją minėjome Tarptautinę vaikų gynimo dieną. Vaiko teisių apsaugos tema šiuo metu ypač skaudi ir aktuali Lietuvai. Ką darote Europos Parlamente (EP), kad mažųjų Lietuvos piliečių, o kartu ir kitų Europos Sąjungos (ES) šalių vaikų teisės būtų tinkamai apsaugotos?

Iš tiesų mūsų vaikų saugumo problemas, kurias apnuogino pedofilijos skandalas Kaune ir kiti pastarojo meto įvykiai, pirmiausia, būtina spręsti pačioje Lietuvoje. Tam reikalinga politinė valia ir konkretūs veiksmai, o to šiuo metu akivaizdžiai trūksta. Praėjusių metų Lietuvos Vyriausybės veiklos ataskaitoje nė žodžiu neužsimenama apie vaiko teisių apsaugos stiprinimą, nors tai turėtų būti viena svarbiausių ir jautriausių valstybės politikos sričių. Nedrąsūs bandymai Seime įstatymu uždrausti smurtą šeimoje baigėsi nesėkme. Todėl būtina valdžiai nuolat priminti jos šventą pareigą ginti savo vaikus. Tai turi daryti ir daro Lietuvos žmonės, tarptautiniai įsipareigojimai ir ES. EP šiuo metu svarstome direktyvos projektą, kuris turėtų sustiprinti mūsų vaikų apsaugą nuo pornografijos ir seksualinės prievartos, kurią skatina kai kurios interneto svetainės, galimybė laisvai keliauti po Europą. Ši direktyva pagerintų tokių grėsmių prevenciją ir  nusikalstamų veikų tyrimus. EP užregistravau pareiškimą, kuriame savo kolegoms siūlau pritarti nuostatai, kad būtina imtis veiksmų ir prevencinių priemonių kovojant su fiziniu, seksualiniu ir psichologiniu smurtu prieš vaikus.

Vaikai kenčia ne tik nuo smurto, bet ir nuo skurdo. Šie metai ES paskelbti kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais. Vienu iš šių metų prioritetų Lietuva pasirinko ir vaikų skurdo mažinimą. Kaip vertinate rezultatus?

Deja, daugėja vaikų, kurie negali tinkamai pavalgyti, apsirengti, vasarą paatostogauti stovykloje, jau nekalbant apie galimybę naudotis kompiuteriu, skaityti knygas, keliauti, nors daugelyje ES valstybių tai tapo įprastais dalykais. Už vaikų gerovę atsakingi ne tik tėvai, bet ir valstybė, o ji pastaruoju metu gali „pasigirti“ tik skurdą ir socialinę atskirtį didinančiais sprendimais. Labai liūdna, kad būtent šiemet pasigirsta vieno iš premjero A. Kubiliaus patarėjų samprotavimų apie tai, kaip dar kartą reikia mažinti socialines išmokas ir taip skurdžiai gyventiems žmonėms. Taip pat graudu klausytis, kaip Vyriausybė bando prisidengti Tarptautinio valiutos fondo ekspertų siūlymais mažinti pašalpas ir didinti mokesčius. Ar dar nesupratome, kad ekonomikos konkurencingumo skatinimas ir nacionalinio biudžeto balansavimas negali vykti mūsų žmonių, ir ypač vaikų, skurdo didinimo sąskaita? EP mes ne kartą tai priminėme šalių vyriausybėms ir raginome imtis konkrečių veiksmų padėti vargingiausiai gyvenantiems žmonėms. Beje, šiuo metu EP svarstome pranešimą dėl minimalių pajamų įtvirtinimo ir užtikrinimo visoje ES kovojant su skurdu ir socialine atskirtimi.

Ką Jūs siūlote daryti? Kaip su skurdu ir krize siūlo kovoti Europos Sąjunga?

Ne kartą kartojau ir pakartosiu dar kartą – didžiausia šios Vyriausybės klaida ir buvo ta, kad ji nuo pat pradžių nesiėmė investuoti į darbo vietų išsaugojimą, naujų kūrimą, verslo palaikymą, kaip darė kitos ES šalys, o užsiėmė aritmetika – skaičiavo, kiek dar galima atimti iš pensininkų, mamų, neįgaliųjų, socialinių, švietimo darbuotojų. Atimti lengviau negu pridėti ir kurti.

Šiuo metu EP svarstome ES valstybių narių užimtumo gaires – siūloma skatinti kokybišką užimtumą, užtikrinantį pakankamas pajamas ir visas darbuotojų teises. Tačiau Lietuvos Seime šiuo metu svarstomi siūlymai liberalizuoti darbo santykius, kurie, mano nuomone, tik pablogins dirbančių žmonių padėtį. Viršvalandžių lankstumas skatins dar labiau apkrauti esamus darbuotojus ir visai neskatins priimti naujų. Kaip tik bus paprasčiau atleisti darbuotoją, ir tai tik didins nedarbą. ES tokius sprendimus pateisina tik tada, kai yra kitų saugiklių, padedančių greitai įdarbinti atleistus žmones. Deja, kiekvienas mato, ką šiuo metu mums gali pasiūlyti darbo biržos – jau netrukus darbo turės ieškoti saviems darbuotojams. Darbo ir socialinės apsaugos politika negali būti pakeista lietuvišku fenomenu – aritmetine politika...

Straipsnis publikuotas 25-iuose rajoniniuose laikraščiuose