2010-10-18

Europa sensta. Ir tai gerai – mes gyvename ilgiau. Tačiau, ar  gyvensime geriau? Juk senutėje Europoje sparčiai daugėja  vyresnio amžiaus žmonių, kurių vienintelis pragyvenimo šaltinis – pensija. Žmonės, sąžiningai ir sunkiai dirbę visą savo gyvenimą, išauginę vaikus, mokėję  mokesčius valstybei, tikisi ramios ir orios senatvės. Norisi  pailsėti, pasigydyti, atsiduoti mėgstamiems pomėgiams, pakeliauti,   padėti  savo vaikams ir anūkams bei padaryti dar daug ką, ko nespėjai  dirbdamas. Galiausiai norisi pagyventi tiesiog savo malonumui. Žinoma, jei visa tai leis padaryti „maitintoja“ pensija. Ar bus lemta šiems teisėtiems lūkesčiams išsipildyti priklauso nuo dabartinės dirbančios kartos ir nuo politikų – tiek Europos Sąjungoje, tiek Lietuvoje.

Praūžusios ekonominės ir finaninės krizės pasekmes pajuto ir esami bei būsimi pensininkai – stabtelėjo pensijų augimas, sumažėjo kaupiamųjų pensinių fondų grąža. Tenka apgailestauti, jog Lietuva yra viena iš dviejų šalių, kurios neišlaikė išbandymo krize ir sumažino pensijas. Jei latviai už tai turi būti “dėkingi” Tarptautiniam valiutos fondui, tai lietuviai – savo išrinktai valdančiajai konservatorių partijai.   Įvertinusi nepalankias darbo rinkai demografines prognozes bei krizės pamokas, Europos Komisija parengė pasiūlymus, kokia turėtų būti pensijų ateitis, kad senukams Europoje būtų geriau gyventi. Šiuo metu taip vadinama pensijų Žalioji knyga svarstoma ir Europos Parlamente.  Teigiama, jog pensijos turi būti adekvačios gautoms pajamoms, teisėtiems lūkesčiams bei užtikrinti reikiamą pragyvenimą senatvėje. Pensijos turi būti tvarios, atlaikyti krizes, nemažėti ir nevėluoti. Pensijos turi būti saugios, ypač tos, kurios kaupiamos fonduose. Pensijos turi būti judrios ir užtikrinti svetur dirbančių senatvę. Taigi, tikslai yra sveikintini.

O kaip šiuos tikslus įgyvendinti? Vienas iš esminių siūlymų yra modernizuoti dabartines pensines sistemas didinant jų aprėptį, daugiapakopiškumą, gerinant kaupiamųjų pensijų saugumą,  vėlinant išėjimo į pensiją amžių. Pastarasis siūlymas susilaukė daugiausia europarlamentarų kritikos. Labiausiai nerimaujama dėl to, kad nepateikiami siūlymai, kaip užtikrinti vyresnio amžiaus žmonių užimtumą. Tolstant išėjimo į pensiją galimybei milijonai neturinčių darbo priešpensinio amžiaus žmonių gali atsidurti skurdo spąstuose. Nepakankamai įvertinta ir tai, kiek leis žmonių sveikata ilgiau dirbti? Juk yra profesijų, kurios greičiau žmones išsękina. Lietuva dar nepamiršo ankstyvo išėjimo į pensiją šių profesijų darbuotojams. Todėl reikalingos specialios sveikatingumo, reabilitacijos, perkvalifikavimo bei įdarbinimo priemonės. Mes atkreipėme pasiūlymų rengėjų dėmesį į tai, kad pensinio amžiaus ir reikalavimų draudiminiam stažui padidinimas ypač nepalankus moterims. Juk jos dažniau nei vyrai dirba mažiau apmokamus darbus, nepilną darbo dieną, dėl gimdymo ir motinystės, vaikų, neįgalių šeimos narių priežiūros praranda draudimines garantijas ir galiausiai gauna mažesnes  pensijas. Eidami tokiu keliu mes tik sumažinsime moterų pensijų adekvatumą. Deja, pasiūlymų, kaip šias visas problemas spręsti nepateikta. Akivaizdu, kad renkantis tik tokį kelią, Europa neišspręs problemos, o  tik padidns skurdą.

Užimtumo ir darbo produktyvumo didinimas, ankstyvo išėjimo į pensiją mažinimas galėtų būti gera alternatyva pensinio amžiaus vėlinimui bei puiki pensijų tvarumo bei adekvatumo garantija. Būtina kuo ilgiau išlaikyti žmones darbo rinkoje, investuoti į jų kvalifikaciją, taikyti lanksčias darbo organizavimo formas, motyvuoti darbdavius, diegti užimtumui “draugiškas” socialinės apsaugos sistemas.  Dažnai skaičiuojama, kiek bus sutaupyta vėlinant pensinį amžių, tačiau pamirštama arba nesugebama paskaičiuoti, kiek mes laimėtume intensyviau ir efektyviau taikant alternatyvines priemones. Tik turint šiuos vertinimus, galima būtų spręsti ar reikia, o jei reikia, tai kiek ir kokiais tempais vėlinti pensinį amžių. Europarlamentarai pateikė ir daugiau kritinių pastabų Žaliajai knygai. Savo nuomonę turėtų pateikti ir Lietuvos žmonės, kurie, neabejoju, stebi ir vertina Lietuvos valdžios veiksmus.

Pergyvenę šoką po pensijų, kitų socialinių išmokų sumažinimo, pirmųjų drąstiškų siūlymų kuo greičiau pradėti vėlinti pensinį amžių, žmonės su nerimu laukia kitų blogų žinių. Laukia ir dabartiniai, ir būsimi pensininkai. Tenka tik apgailestauti, kad Lietuvos valdžia neieško alternatyvų arba bent saugiklių pensinio amžiaus vėlinimui. Pirmiausia  matomos tos šalys, kur pensinis amžius didžiausias,  tačiau nutylima, kad tų šalių žmonės gyvena  gerokai ilgiau. Tuo tarpu dažnas mūsų žmogus gali ir nebesulaukti nutolusios pensijos. Europoje yra ir kitų pavyzdžių. Prancūzija, vykstant audringiems protestams, svarsto galimybę prailginti pensinį amžių tik iki 62 metų, ir tai tik iš lėto. Neskuba ir kitos šalys. O Lietuvos valdžia  nori - iki 65 metų, ir kuo greičiau. Na ir kas, kad milžiniškas nedarbas, skurdas, nepatenkinama žmonių sveikatos būklė.  Tačiau apie tokio sprendimo pasekmes pagalvoti vertėtų. Neužtenka atsiprašyti pensininkų minint Tarptautinę pagyvenusių žmonių dieną. Reikia konkrečių veiksmų, kad  ir Lietuvoje senukams atsirastų vietos.