2010-08-25

LSDP Panevėžio skyriaus penkiasdešimties bičiulių būrys rugpjūčio 21 d. rytą  keliavo į vieną gražiausių, turtingą istorine praeitimi Lietuvos kraštą – Dzūkiją.

Pirmiausiai sustojome Birštone, įsikūrusiame Nemuno pakrantėje. Paragavę mineralinio vandens, užkopę į Vytauto kalną, pasigrožėję Nemuno vaizdais, patraukėme toliau.

Dzūkijos krašte piliakalnių, menančių didingą Lietuvos praeitį, gausybė. Kiek pavažiavę sustojome užkopti į Punios piliakalnį, nuo kurio atsiveria puikūs vaizdai į Nemuno vandenis. Visi Punios piliakalnio papėdėje draugiškai susėdome suvalgyti priešpiečių.

Vėliau atvykome į Merkinės miestelį. Negalėjome neužsukti į nesenai pastatytą prieštaringai vertinamą Merkinės piramidę. Teigiama, kad visoje Lietuvoje nerastume žmogaus, nieko negirdėjusio apie Merkinės piramidę. Vis didesnio visuomenės dėmesio sulaukianti piramidė ant Merkio upės kranto buvo pastatyta prieš septynerius metus. Neįprasto statinio atsiradimo iniciatorius – šios sodybos šeimininkas Povilas Žėkas.

Šiuo metu Česukų piramidės paminklinis kompleksas (kurį sudaro kupolas, piramidė bei šv. Trejybės kryžiai) yra gausiai lankomas. Kadangi ši piramidė pastatyta miškų apsuptyje, važiuojant miško keleliu grožėjomės tenykštėmis vietovėmis, nes ten miškas primena parką, kuriame gera pasivaikščioti, pakvėpuoti grynu oru. Pamatę šalia augančius grybus, sugebėjome ir pagrybauti. Baravykų neradome, bet ūmėdžių, voveraičių pasirinkome.

Kad ir kaip norėjosi ilgiau pabūti miške, turėjome keliauti toliau, nes mūsų laukė Grūto parkas ir Druskininkai.

Grūto parkas įsikūręs Grūto kaime netoli Druskininkų esančiame parke, kuriame įrengta socialistinio realizmo dvasia sukurtų tarybinio laikotarpio veikėjų skulptūrų ekspozicija. Atidarytas 2001 m. balandžio 1 d. Steigėjas – Viliumas Malinauskas.

Mūsų ekskursijos dalyviai taip pat puikiai prisiminė Panevėžio mieste stovėjusią Lenino skulptūrą, kuri dabar eksponuojama šiame parke.

Be muziejinių eksponatų, skulptūrų, mini zoologijos sodo, daugeliui įspūdį padarė ir kavinėje siūlomas meniu - buvo galima pavalgyti barščių, silkės ar išgerti kisieliaus, pagamintų pagal buvusias sovietines receptūras.

Pasižvalgę, pasistiprinę pietumis, kai kas atgaivinęs prisiminimus iš netolimos praeities ar pažinęs tėvų ir senelių jaunystės laikus, toliau keliavome į Druskininkus.

Druskininkai – kurortinis miestas pačiuose Lietuvos pietuose. Kurorto paslaugomis galima naudotis ištisus metus. Veikia gydyklos ir sanatorijos, parduotuvės, kavinės ir paslaugų centrai. Trykšta 12 mineralinio vandens šaltinių. To gydomojo stebuklingo mineralinio vandens ragavome ir mes, jo  buvo galima prisipilti ir į turimą tarą. Po to leidomės apžiūrėti Druskininkų miesto, kuriame šiuo metu vyksta daug miesto gražinimo darbų – klojami šaligatviai, tvarkomi parkai, apšvietimas. Visus sužavėjo centrinis miesto bulvaras, kuris tiesiog skendi gėlėse.

Apžiūrėję miesto centrą, patraukėme į miško muziejų „Girios aidas“,  kuris įkurtas 1971 m. miškininko A. Valavičiaus iniciatyva. Muziejuje eksponuojamos Lietuvos gyvūnų ir paukščių iškamšos, parodinės šalies peizažų bei faunos fotografijos, Lietuvos tautodailininkų darbai. 1975 m. šalia muziejaus pastatyta Miškininkų klėtis.Kai aplink save pamatai tiek daug gražių daiktų, geriau supranti ir jų kūrėjus. Žmogaus įkvėpimui, jo kūrybinėms mintims įtakos turi daug faktorių, bet pagrindiniai yra meilė žmogui, artimam, Tėvynei. Ir kaip nemylėti tokios Tėvynės, kurios grožis yra toks didingas, kuris skatina būti dar didesniu savo šalies patriotu.
 

Ir paskutinis mūsų aplankytas kampelis – Raigardo slėnis.

Raigardo slėnis – 5 km į pietus nuo Druskininkų Nemuno dešinio kranto slėnys. Pasakojama, kad slėnio vietoje kadaise buvo turtingas miestas, kurio gyventojai mėgo lėbauti ir tuo užrūstino Perkūną. Dėl to miestas sugriuvo ir prasmego skradžiai žemėn su visais gyventojais. Nuo to laiko žemėje skamba prakeiktųjų varpas – jie ieško, bet neranda išėjimo iš požemio karalystės. Tas išėjimas yra užverstas Velnio akmeniu slėnio pakraštyje, prie Švendubrės. Sūrūs Druskininkų vandenys – tai pasmerktųjų ašaros.

Tai buvo paskutinė mūsų tos dienos kelionės aplankyta vieta. Iš viso nuvažiavome per 700 km, bet kelionės diena neprailgo - atvirkščiai, kai kur norėjosi pabūti ilgiau.

Grįžtant į namus, kad neprailgtų kelias, Panevėžio LSDP skyriaus Tarybos narė Regina Eitmonė pasiūlė dar artimiau vieniems su kitais susipažinti. Tikrai buvo naudinga ir įdomu išgirsti, kuo užsiima mūsų bičiuliai ir bičiulės, kiek laiko jau yra partijos nariai, kuo vienas ar kitas bičiulis yra pasižymėjęs ar nusipelnęs partijai, kokie pomėgiai.

Esame dėkingi skyriaus pirmininkui Povilui Vadopolui ir bičiulėms Marytei Jakubaitienei bei Ingridai Mazaliauskienei už suorganizuotą kelionę. Dėkojame ir skyriaus Tarybai, priėmusiai sprendimą iš dalies finansuoti šią gražią išvyką į Dzūkiją.

Kelionės įspūdžius aprašė skyriaus pirmininko pavaduotoja, „Vilties“ grupės narė Danutė Stanevičienė