2010-07-28

Liepos 1-ąją atsisveikinom su  Pirmuoju atkurtos  Nepriklausomos Lietuvos Prezidentu Algirdu Brazausku. Amžinybėn išėjo iškilus politikas, išmintingas valstybės vadovas, didis žmogus, simbolizavęs lietuvių tautą, tarnavęs tautai ir kūręs nepriklausomą, demokratišką ir klestinčią Lietuvos valstybę.  Jis visada žavėjo ir dar ilgai žavės savo padorumu, atvirumu, nuoširdumu ir paprastumu. Apie Prezidentą kalbamės su ilgamete Algirdo Brazausko bendražyge,  LR Seimo nare Milda Petrauskiene. 

Gerb. Milda Petrauskiene, kas Lietuvai buvo Prezidentas Algirdas Brazauskas?

Apie Algirdą Brazauską labai sunku kalbėti būtuoju laiku: buvo. Bet toks gyvenimas. Man atrodo, kad Algirdas Brazauskas buvo jungtis tarp dviejų nesuderinamų Lietuvos istorijos epochų. Tuo pačiu jis buvo Lietuvos valstybės simbolis, žmogus, buvęs su Lietuva, ėjęs su Lietuva,  žingsnis po žingsnio vedęs Lietuvą į ateitį. Jis buvo tarsi saugiklis visai Lietuvai. Garbintas ir keiktas, vienų vadintas tautos gelbėtoju, kitų – išdaviku, jis buvo pirmasis atkurtos  Nepriklausomos Lietuvos Prezidentas, žmogus, grąžinęs tikintiesiems Katedrą, o širdyje statęs savo Katedrą. Kokią vietą Algirdas Brazauskas užėmė Lietuvos istorijoje, koks buvo jo vaidmuo, kuriant nepriklausomą Lietuvą, koks buvo jo indelis Lietuvos politiniam gyvenimui, įtaka mūsų valstybės raidai – apie tai tikrai kalbės  istorikai, mokslininkai, rašys vadovėliai, jo darbus studijuos ne viena politikų, mokslininkų karta. Savo darbais Algirdas Brazauskas įrodė, kad yra tikras Lietuvos sūnus. Istorinė asmenybė.  Deja, yra  piktų žmonių, kurie matė jame tik komunistą. Bet jei nebūtų buvę tokių komunistų kaip Algirdas Brazauskas, mes šiandien kalbėtume kita kalba. Jis atsirado tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje ir buvo tas žmogus, kuris Lietuvos istorijoje suvaidino vieną svarbiausių vaidmenų.

Algirdas Brazauskas buvo asmenybė iš didžiosios raidės. Tokių žmonių dabar reta. Puikus išmintingas politikas, kuris ištikimai tarnavo Lietuvai labai sudėtingu mūsų valstybei laikotarpiu. Nuoširdus žmogus, stovėjęs prie valstybės vairo  atsakingais Lietuvos istorijos tarpsniais. Manau, kad tikrajam Algirdo Brazausko asmenybės mastui suvokti reikia laiko.

Kodėl tik mirus šiam iškiliam žmogui Lietuva tarsi praregėjo: dabar vardijami Prezidento nuopelnai atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, kuriant laisvą ekonomiškai stiprią valstybę, žavimasi jo išmintingu vadovavimu, mokėjimu bendrauti, išklausyti ir suprasti kitaip mąstančius?

Keista, kad mirus Prezidentui mes iki šiol apie jį, jo darbus girdim daug gražių žodžių iš TV ekranų, radijo laidų, straipsniais, besižavinčiais Algirdu Brazausku, mirga spaudos puslapiai.  Kalba ir tie, kurie daugiausiai jį šmeižė. Lietuvoje jau taip yra: pirma reikia numirti, kad išgirstum tiek gerų žodžių. Kodėl jų nebuvo galima pasakyti, kai žmogus buvo gyvas? Ar bent nepulti, neskaudinti. Nors ir atrodė stiprus kaip ąžuolas, Prezidentas buvo labai jautrus. Man paliko gilų įspūdį prezidento Valdo Adamkaus žodžiai. Jis artimiau pažinojo A. Brazauską paskutiniais jo gyvenimo metais, gyveno šalia, bendravo. Tie žodžiai ne vienam išspaudė ašaras.

Įstrigo aktoriaus Kosto Smorigino pasisakymas: „Asmeniškai man buvo ramu, žinant, kad Lietuva dar turi A. Brazauską. Toks keistas ramybės jausmas, keistas tikėjimas, kad jeigu bus visai prastai mūsų šalies politikoje, ekonomikoje ar dar kurioje srityje – ateis A. Brazauskas ir kažką stebuklingai pataisys...“

Labai teisingi žodžiai. Tikrai, Algirdas Brazauskas buvo tarsi saugumo garantas. Mes, politikai, bendražygiai, žinojome: kaip A. Brazauskas pasakė, taip ir bus. Ir būdavo.  Todėl juo labai tikėjome. Jis buvo tarsi kompasas, kuriuo mes pasitikrindavome savo veikimo, mąstymo kryptį. Ir dabar tokia tuštuma. Tarsi žemė iš po kojų  slystų...

Daug gražių žodžių per laidotuves išsakė ir politiniai oponentai. Bet... Niekada nepamiršiu Lietuvos Nepriklausomybės 20-mečio paminėjimo Seime, kai Seimo pirmininkė I. Degutienė net nepaminėjo, kad yra gautas pirmojo atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Prezidento Algirdo Brazausko sveikinimas Seimo nariams ir Lietuvos žmonėms. Prezidentas, prikaustytas prie ligos patalo, nebegalėjo dalyvauti minėjime ir labai tikėjosi, kad jo trumpas sveikinimas bus perskaitytas. Deja... Algirdas Brazauskas sėdėjo prie  TV ekrano ir laukė, bet neišgirdo savo pasveikinimo. Jam tai buvo smūgis.

Paskui tie patys politikai gražiausius žodžius sakė prieš TV kameras, kalbėjo Lietuvos žmonėms. Tai buvo sunkiausia matyti ir girdėti.

Algirdas Brazauskas politinių oponentų buvo puolamas nuolat. Ir dėl to labai išgyveno. Jis labai išgyveno, kai Lietuvos žmonių išrinktas prezidentu savo inauguraciją dieną nebuvo įleistas į Katedrą. Dėl Katedros atidavimo tikintiesiems galima įvairiai svarstyti: ne joks čia didvyriškumas, jis katedrą atidavė tam, kam priklausė. Bet tuo laiku tai buvo drąsus žingsnis, išplaukęs iš paties Algirdo Brazausko vidaus.

Su didžiule nuoskauda Prezidentas kalbėjo ir apie nepasodintą ąžuoliuką Aukštaitijos nacionaliniame parke. Tai atsitiko 1997 m. rugsėjo 22 d., kai Algirdas Brazauskas šventė 65-metį.  Tuomet pasodinti ąžuoliuką jam neleido gamtosaugininkai. Šio ir kitų išpuolių prieš Prezidentą motyvai, žinoma, buvo politiniai.

Manau, jog reikšmingi Lietuvai metai buvo, kai Algirdas Brazauskas dirbo premjeru. Prezidentas turėjo retą stiprų ūkinį jausmą, jausmą, kurio dabar labai trūksta dabartinės vyriausybės žmonėms. Šalies ūkio raidos įžvalga, galimų klaidų, pasiekimų numatymas, išmintis ir strategijos turėjimas – tai bruožai, kurie jam padėjo. Ankstesnio darbo patirtis jį sulaikydavo nuo rizikos, nuo neapgalvotų sprendimų ir paklydimų. Pati gamta Algirdą Brazauską apdovanojo tokiais bruožais, kaip visumos matymas, subalansuotas pasaulio suvokimas, ramumas, solidumas ir mokėjimas bendrauti su žmonėmis. Jis buvo netipiškas, netradicinis prezidentas ir premjeras. Jo stiprioji pusė – mokėjimas įžvelgti šalies ūkio griovimo pavojus. Algirdas Brazauskas dažnai sakydavo, kad nereikia skubėti, pirma pasižiūrėkim, įvertinkim, tik tada veikim. Daug kas kritikavo šį bruožą – neskubėti. Bet laikas parodė, kad ši vadovo savybė labai gera, puiki, kad reikia viską apgalvoti ir žingsnis po žingsnio eiti į priekį. Juk ir liaudies išmintis sako: neskubėk ir būsi pirmas.

Tų, kurie puolė Prezidentą ir sakė, kad jis tarnauja buvusiai sistemai, norisi paklausti: ar tais laikais buvo galima kitaip? Ar Brazauskas galėjo elgtis kitaip? Jis daug ką darė gudrumu, intuicija,  nekonfliktavo, stengėsi apeiti aštrius kampus. Ir visada pasiekdavo rezultatų. Jo profesija – statybininkas ir labai jam  tiko. Jis buvo ne griovėjas, o statytojas, vienytojas, lipdytojas. Nėra Lietuvoje tokio kampelio, kur nėra buvęs Algirdas Brazauskas. Kai šalies miestuose buvo statomos  pramonės įmonės, Prezidentas statybose būdavo nuolatinis svečias: su guminiais batais braidydavo po statybų aikšteles bet kokiu oru, domėjosi darbais ir rezultatais, kalbėjosi su žmonėmis, darbininkais.  

   
Tai buvo labai paprastas, atviras žmogus ir kalbėjo visiems suprantama kalba. Labai nuoširdus, jautrus ir dėmesingas. Visur, kur jis nuvažiuodavo, jį iškart apsupdavo žmonės. Prezidentas kiekvienam paspausdavo ranką, pakalbindavo. Su kiekvienu visada kalbėdavo pagarbiai, taktiškai, niekada nepakeldavo balso. Kai jam kibdavo į atlapus, net tada Prezidentas išlikdavo taktiškas ir dėmesingas žmonių bėdoms.

Kaip vertinate bažnyčios hierarchų sprendimą neįleisti Prezidento karsto į Arkikatedrą baziliką?

Nenoriu kritikuoti bažnyčios vadovybės sprendimo, manau, kad tegu jį vertina žmonės. Kadangi Prezidento kūno neleido nešti į Katedrą,  mes, socialdemokratai, nuvykom į Kaišiadorių Kristaus atgimimo katedrą, į tą miestą, kur prabėgo Algirdo Brazausko vaikystę ir jaunystė. Šv. Mišiose dalyvavo ir Prezidento artimieji. O prie Kristaus atgimimo katedros prieš šv. Mišias buriavosi minios žmonių. Monsinjoras Algis Jurevičius per pamokslą pasakė: „Savo maldomis mes palydime mirusį Prezidentą ne į žmonių teismą, bet į Dievo teismą, kur nėra korupcijos, išankstinio nusistatymo, partinių įtakų. Tenka apgailestauti, kad Prezidento mirtis nesuartino ir nesuvienijo ir taip jau idėjiškai išsibarsčiusios tautos“. Taigi,  tegu laikas ir istorija vertina.

 Ar Jums neatrodo, kad visa ši sumaištis dėl Prezidento laidotuvių – tai ir po mirties kai kurių politikų ir politinių jėgų besitęsianti konkurencinė kova, norint įgyvendinti neįgyvendinamą siekį – sumenkinti Prezidentą Algirdą Brazauską?

Sumenkinti Algirdą Brazauską, jo darbus ir gyvenimą tikrai nepavyks niekam. Kiek pylė purvų ant jo, niekas nelipo. Tai parodė ir Prezidento  laidotuvės: atsisveikinti ėjo minios žmonių. Antakalnio kapinėse  baltomis, žmonių atneštomis rožėmis buvo nuklotas visas kalnelis, visi laiptai.

O politiniai oponentai net mirusio Algirdo Brazausko bijo.  Bijo jo stiprybės, didingumo, dvasinės jėgos. Bijo todėl, kad Algirdas Brazauskas daug ką darė kitaip, pasiremdamas išmintimi ir patirtimi, apgalvodamas ir rūpindamasis Lietuvos žmonėmis.

Jūs daug metų ėjote kartu su Prezidentu: buvote LSDP pirmininko Algirdo Brazausko pavaduotoja. Koks jis buvo darbe, poilsio valandėlėmis, bendraudamas su bendražygiais ir paprastais žmonėmis?

Gyvenime man teko didžiulė laimė pažinti Algirdą Brazauską iš labai arti, dirbti su juo ir mokytis iš jo ne vieną dešimtmetį. Man, kaip ir daugeliui žmonių, imponavo jo charizma, asmeninis žavesys. Kada dar dirbau Utenoje ir vadovavau tuometinės LDDP skyriui, dažnai važiuodavau į Vilnių. Tai buvo sunkus laikotarpis, vyko partijos puolimas, reikėjo ištverti. Ir aš važiuodavau į Vilnių pasisemti dvasios stiprybės iš Algirdo Brazausko. Atvažiuodavau ne aš viena.  Prezidentas visada ramiai kalbėdavo, drąsindavo mus. Jį taip pat tuo metu puolė, skriaudė, bet jis nieko nekoneveikė, nepriekaištavo, jam labiau rūpėjo Lietuva.

Vėliau, kai susijungė LDDP ir LSDP ir Algirdas Brazauskas buvo išrinktas socialdemokratų partijos pirmininku, jis pakvietė mane dirbti jo pavaduotoja. Vėliau  man siūlė įvairius kitus postus, bet aš mačiau, ko reikia Prezidentui. Jis gerai išmanė partinį darbą ir jam reikėjo žmogaus, kuris taip pat išmanytų šią sritį. Tad visus tuos metus, kai Algirdas Brazauskas buvo LSDP pirmininku, dirbau jo pavaduotoja: septynerius metus nuo 2001-ųjų. Algirdas Brazauskas tuomet buvo premjeru, buvo labai užimtas, todėl man patikėjo nemažai darbų.  Aš jį suprasdavau iš pusės žodžio. Stengiausi neapvilti, gėda buvo ko nors nepadaryti arba padaryti blogai. Sąžinė neleido Algirdo Brazausko patikėtą darbą atlikti atmestinai, blogai.

Jis buvo reiklus ir kartu paprastas, atviras, nuolat domėdavosi, kaip man ir mano šeimos nariams sekasi. Algirdas Brazauskas taip bendravo su visais. Laisvalaikio valandėlėmis Prezidentas atsiverdavo, atvirai kalbėdavo ir apie praeitį, ir apie save. Viskas jo pasakojimuose ir kalbose buvo nuspalvinta šviesiomis spalvomis. Vis sakydavo, jei dirbsime, stengsimės, viskas bus gerai. Pridurdavo, kad su žmonėmis reikia tartis ir susitarti gražiuoju. Algirdas Brazauskas buvo tikras taikytojas ir vienytojas.

Lankydavausi jo namuose, dalyvaudavau įvairiose šventėse, jubiliejuose, o jis niekada neužmiršdavo ir mano gimtadienio, vis ateidavo su gėlėmis pasveikinti.  Buvo labai dėmesingas ir pastabus, tikras džentelmenas: dažnai pagirdavo moteris, jų šukuosenas, aprangą. Arba subtiliai pakritikuodavo.

Socialdemokratų partijai Algirdo Brazausko mirtis – skaudi netektis. Ar tai   sustiprins ir sutelks LSDP narius bendrai veiklai, darbams, siekiams?

LSDP Algirdo Brazausko mirtis – didžiulė netektis. Matydami jį gęstantį, ruošėmės ir mokėmės gyventi be Prezidento. Dabar vis galvoju, kaip jis būtų pasielgęs vienoje ar kitoje situacijoje, ką patartų. Deja, nebepaklausi. Įsimintinas buvo priešpaskutinis pasimatymas, kai Algirdas Brazauskas dar galėjo sėdėti ir kalbėti. Mes paklausėme, kaip mums toliau gyventi. Prezidentas pasakė, kad turime būti ryžtingesni, drąsesni.

Lankiausi pas Algirdą Brazauską dvi dienas prieš jo mirtį. Rusijos ambasadorius Vladimiras Čchikvadzė tuomet Algirdui Brazauskui įteikė ordiną. Toje ceremonijoje dalyvavome ir mes, keli Seimo nariai. Algirdas Brazauskas jau nebesikėlė, bendravome akimis. Kai Kristina Brazauskienė rusiškai pasakė, kad štai, Algirdai, apdovanojimas, pasakyk „spasibo“ (ačiū), jis patylėjęs tarė: „blagadariu“ (dėkoju). Tikras  prezidentinis padėkojimas. Tai buvo paskutinis pasimatymas. Po dviejų dienų mus pasiekė liūdna žinia.

 
Ko mes visi turėtumėte pasimokyti iš Prezidento?

Mes netekome Garbės pirmininko. Jis daug ko mus išmokė. Tikiuosi, kad  dabar būsime  dar vieningesni, stengsimės pateisinti lūkesčius, prisimindami Prezidento pamokas. Būsime labiau susitelkę bendriems darbams, veiklai ir siekiams. Visa Lietuvos žmonės iš Algirdo Brazausko turėtų pasimokyti visų pirma meilės žmonėms, paprastumo, nuoširdumo, darbą atlikti iki galo, turėti tikslą, eiti į jį ramiai, padoriai elgtis, tesėti pažadus. Tai pamokos, kurias būtina išmokti. Algirdas Brazauskas niekada nelipo per kitų galvas,  nesididžiavo, nesipuikavo. Deja, dabar  naujoji politikų karta daugeliu atvejų  tų savybių neturi.

Algirdas Brazauskas yra pavyzdys visiems politikams, partijoms, kad reikia ieškoti  sąlyčio taškų, tartis, vengiant konfrontacijos, vienas kito niekinimo ir šmeižimo. Iš Algirdo Brazausko reikia mokytis visą gyvenimą. Stebiuosi, kai šiandien į politiką  ateina  žmogus iš gatvės ir iškart tampa ministru. Nesuvokiamas dalykas. Šito Algirdas Brazauskas irgi nesuprato. Jaunas politikas karjeros laiptais turi lipti laiptelis po laiptelio, žingsnis po žingsnio. Jis kaip politikas turi „augti“ kiekvieną dieną. O dabar į ministru kėdes susėdę mano, kad jie viską žino ir viską moka.  Užtat valstybėje ir turime tokius rezultatus. Nemokame tvarkytis, prižiūrėti savo ūkį, numatyti ateitį. Viskam sutvarkyti labai reikia brazauskiško proto. Jei man reikėtų  rinktis politiko kelią, aš vėl  pasirinkčiau dirbti kartu su Algirdu Brazausku.  Galiu pavadinti jį savo mokytoju didžiojoje politikoje.

Kokia Lietuva bus be Algirdo Brazausko?

Aš į ateitį žvelgiu optimistiškai. Tikiu, kad pagaliau suprasim, kad nėra kito kelio ir pasirinkimo, kad reikia dirbti išvien. Šis Seimas gal ir nelabai nusisekęs, bet išrinktas žmonių valia. Reikia tikėtis, kad žmonės bus atsakingesni ateityje balsuodami per rinkimus. Juk svarbesni yra politiko nuveikti darbai, o ne jo mokėjimas gražiai kalbėti,  šokti ir dainuoti. Svarbu ne pažadai (pažadukų ir naujų partijų prieš kiekvienus rinkimus atsiranda begalė).

Jūs jau kreipėtės į  Utenos rajono savivaldybės  tarybą su pasiūlymu kurią nors vieną Utenos gatvę pavadinti Algirdo Brazausko vardu...

Taip. Kaip sakiau, Algirdas Brazauskas buvo statybininkas. Tai taikiausia profesija pasaulyje. Ją pasirinkęs Prezidentas buvo prie visų svarbiausių Lietuvos objektų statybų ištakų. Patys svarbiausi šalies regionai – Mažeikiai, Alytus, Kėdainiai, Marijampolė ir Utena išaugo Algirdui Brazauskui dirbant įvairiuose atsakinguose postuose. Tuomet nedidelė Utena gal taip ir būtų likusi provincijos miesteliu, jei tuo metu nebūtų buvę priimti sprendimai aukščiausiu lygiu. Utena tapo Rytų Aukštaitijos sostine su įvairiausiais pramonės objektais, su išaugusiais gyvenamaisiais rajonais, kultūros statiniais. Pavadinę kurią nors gatvę  Algirdo Brazausko jo vardu,  uteniškiai šitaip įprasmintų pagarbą iškiliai asmenybei – pirmajam atkurtos  Nepriklausomos Lietuvos Prezidentui, nuoširdžiam, paprastam, kaip ir Aukštaitijos žmonės.
 Apie Prezidento atminimo įamžinimą galvoja ir Vilniaus, Rokiškio, Kaišiadorių,  Klaipėdos bei kitų savivaldybių tarybos.

 
Dėkoju už pokalbį.

Lolita Kaminskienė